Dviguba šventė mokykloje: minėjome Mamyčių dieną ir mokslo metų pabaigą
- Mokykla TRYS SPALVOS
- May 2
- 3 min read
Šiandien mūsų mokykloje džiaugėmės dviguba švente – minėjome Mamyčių dieną ir mokslo metų pabaigą. Renginys tryško spalvomis, šypsenomis ir nuoširdžiomis emocijomis.
Pradžioje vaikams buvo įteikti jų pasiekimų įvertinimo aprašymai – gražus ir prasmingas priminimas, kiek daug per šiuos metus jie paaugo ir išmoko. Atsisveikinome, padėkojome ir visokeriopos sėkmės palinkėjome į kitą šalį gyventi išvykstančiai „Skruzdėliukų“ klasės mokytojai Rasai Mekei. Su džiaugsmu motinystei išlydėjome „Koldūniukų“ mokytoją Simoną Tamošaitytę. Vis dėlto, nors artėjame prie mokslo metų pabaigos, primename, kad mūsų dar laukia trys prasmingi ir įdomūs susitikimai ateinančiais gegužės šeštadieniais. Pažadame, kad visi jie bus ypatingi!
Na o Motinos dienos progai paminėti kiekviena klasė parengė po pasirodymą – skambėjo dainos, eilėraščiai, vyko kūrybiniai pasirodymai. Vaikai įteikė mamoms savo rankų darbo dovanėles. Ne vienos mamytės akyse suspindo džiaugsmo ašaros.
Šventės akcentu tapo bendras kūrybinis pasirodymas, kurio metu gimė simbolinis paveikslas – Mamytės pasaulis. Kiekviena klasė prie jo prisidėjo savaip: mažiausieji pasodino žalią pievą, kiti pridėjo gėlių, drugelių, medį, kalnus, dangų ir saulę. Taip po truputį susikūrė visas mamos pasaulis – toks, kuriame telpa viskas, kas vaikui svarbiausia. Peizažo kompoziciją darniai papildė elegantiški dailininkės Raimondos Sakalauskienės paveikslai, vaizduojantys gėlėmis išdabintas moters figūras.
Šį jautrų ir prasmingą pasirodymą lydėjo lyrinė miniatiūra, sukurta mūsų kūrybingosios mokytojos Neringos Eidukienės ir įrašyta kartu su šauniąja mokine Ema. Tikime, kad šio kūrinio grožiu verta pasidalinti plačiau, todėl kviečiame jį skaityti, o nuotraukų galerijoje – pasigėrėti šiandienos renginio akimirkomis.
Neringa Eidukienė
MAMYTĖS PASAULIS
Pradėsiu nuo žalios PIEVUTĖS. Ja galima bėgti, ristis kūlversčiais ir drąsiai kristi užkliuvus už žolės kupstelio. Nukritus žinau: man neskaudės, nenusibrozdinsiu keliuko – juk Mamytės pieva minkšta kaip pūkinė pagalvėlė, kaip švelnus Tavo skruostas, kaip Tavo balsas, tyliai tariantis mano vardą!
Dar nupiešiu GĖLIŲ pievoje! Nupiešiu gėlių, kurios, man bėgant pieva, pačios atsisuka ir moja spalvotais žiedais! Jos auga taip, kaip nori pačios – kaip mano juokas, kai Tu, Mamyte, juokini mane. Žiūrėk, kokios jos ryškios, kad net akytės prisimerkia į jas žiūrint! Skinu jas Tau, Mamyte, nes Tavo rankose jos žydi amžinai!
Žiūrėk, Mamyte, aš piešiu MEDĮ! Taip gera prie medžio prieiti ir jį apkabinti, tik mano rankutės dar per mažos ir viso kamieno dar neapima! Po medžiu norisi būti ir karštą vasaros dieną, ir kai pavargstu ar būna liūdna – tuomet jis tyliai saugo mane. Jo plačios šakos – lyg Tavo, Mamyte, rankos. Tavo glėbys – saugiausia vieta žemėje!
Mamyte, piešiu šiam pasauliui DRUGELĮ! Vieną, antrą, dar ir dar! Jie plasnoja lyg spalvotos mano mintys, skraido aplink mane, nutupia ant rankų, ant mano nosytės – ir aš juokiuos! Drugių sparneliai lengvi kaip jauki tyla šalia Tavęs, Mamyte. Bandau juos pagauti, o jie vis išsprūsta – jie trokšta erdvės kaip mano svajonės!
Dar nupiešiu KALNUS. Kartais jie atrodys labai aukšti, kartais labai tolimi, bet aš žinau, Mamyte, kad mes galime juos pasiekti kartu. Mes kopsime link viršūnės lėtai, pamažu, Tu laikysi mane tvirtai už rankutės. Kartais sustosime pailsėti, atsigerti gaivaus šaltinio vandens. Pasiekę viršų tiesiog tylėsime, grožėsimės mudviejų – mano ir Tavo pasauliu.
Mamyte, aš piešiu DANGŲ. Didelį, kad jame tilptų visos mūsų dienos – kai juokiamės iki ašarų ir kai tiesiog tylime, tvirtai laikydamiesi už rankų. Dangus keičiasi kaip mano nuotaika – kartais mėlynas ir lengvas, kartais apsunkęs nuo debesų. Kas benutiktų, jis visada virš manęs – didelis, neaprėpiamas kaip Tavo, Mamyte, meilė, sauganti mane!
Dar nupiešiu SAULĘ! Tai Tavo širdies man dovanota gyvybė. Ji švelni ir skaisti lyg rytinis pasisveikinimas, o jos šiluma tokia stipri, kad geba ištirpdyti ledynus mano kelyje! Ji visur – kai bėgu rasota pieva, kai skinu tau amžinybės gėles, kai slepiuosi medžio šešėlyje, kai kopiu į aukščiausią kalną, kai žvelgiu į beribį dangų! Net kai jos nematau, žinau, kad ji čia.
Mamyte, tik pažvelk! Juk aš nupiešiau Tave!
