Giedrė Gudaitė 2026 m. spalio 2 d. Praeitą šeštadienį, rugsėjo 26 d., Islandijos lituanistinės mokyklos „Trys spalvos“ bendruomenė dalyvavo praktiniuose mokymuose „Atraskime vaiko mokymosi raktą“ su mokymosi ir sensorinės integracijos specialiste Rūta Kareckaite-Gouriou. Į susitikimą atėjome su daugybe rūpimų klausimų apie vaikų dėmesį, mokymosi sunkumus, daugiakalbystę, motyvaciją, elgesio reguliavimą ir kt. Daugelis jų buvo aptarti per pustrečios valandos trukusį renginį, o pokalbis nuvedė gerokai toliau nei vien konkrečių mokymosi problemų sprendimas. Rūta kvietė pirmiausia suprasti, kas vyksta vaiko raidos, nervų sistemos, kūno ir emocijų lygmenyse ir kokią įtaką vaikų mokymuisi turi artimiausia aplinka ir netgi epigenetiniai veiksniai. Šiame straipsnyje dalijamės mokymų metu aptartų temų santrauka, o straipsnio pabaigoje pateikiame Rūtos rekomenduotų knygų ir kitų šaltinių sąrašą. Viliamės, kad čia pateikiama informacija bus naudinga ne tik tiems bendruomenės nariams, kurie negalėjo dalyvauti mokymuose, bet ir tiems, kurie dalyvavo ir nori savarankiškai sugrįžti prie šių svarbių temų. Vaiko mokymosi sunkumai: žvilgsnis į visą raidos procesą Viena iš mokymų pradžioje pristatytų schemų buvo žmogaus raidos, elgesio ir mokymosi procesų piramidė, kurioje skirtingi procesai išdėstyti nuo giliųjų, ankstyvųjų – tokių kaip epigenetiniai ir transgeneraciniai veiksniai, centrinė nervų sistema, sensorinės nervų sistemos – iki aukštesniųjų – kognityvinių, akademinių ir vykdomųjų funkcijų. Ši schema padėjo pažvelgti į vaikų sunkumus kitaip. Tai, kas vaiko elgesyje pasireiškia kaip aukštesniųjų funkcijų sunkumai – pavyzdžiui, sunkumas susikaupti, valdyti impulsus ar pradėti darbą, – ne visada yra būtent to lygmens problema. Kartais sunkumų priežastys gali slypėti gilesniuose raidos lygmenyse. Rūta taip pat kalbėjo apie vaiko smegenų raidą ir priminė, kad skirtingos smegenų funkcijos vystosi skirtingais amžiaus tarpsniais. Todėl kai kurių gebėjimų iš vaiko tikėtis anksčiau, nei jis fiziologiškai yra pasirengęs juos atlikti, nėra prasminga. Kaip vieną iš pavyzdžių Rūta pateikė skaitymą. Jos teigimu, savarankiškam skaitymui reikalingi smegenų procesai dar nėra pakankamai subrendę labai mažame amžiuje, todėl ankstyvas mokymas skaityti ne visuomet reiškia, kad vaikas jau yra pasirengęs skaityti savarankiškai. Efektyvus skaitymas apima kelis tarpusavyje susijusius etapus: raidžių atpažinimą, jų sekos įvertinimą, sekos atpažinimą kaip žodžio ir žodžio susiejimą su jo reikšme bei vaizdiniu. Rūta aiškino, kad šių procesų efektyvumas priklauso nuo skirtingas smegenų sritis jungiančio baltosios medžiagos nervinių skaidulų „tilto“ – corpus callosum, arba didžiosios smegenų jungties, kuri mažame amžiuje dar nėra pakankamai išsivysčiusi. Tad gali būti, kad mokydami mažametį skaityti, teišmokysime jį iššifruoti žodį, bet nebūtinai susieti regimą žodžio formą su jo kalbine reikšme ir prasme. Tad tėvai ir mokytojai, klausdami, kodėl vaikas nesugeba ar nemoka atlikti vienokio ar kitokio veiksmo, pirmiausia galėtų klausti: „Ar vaiko smegenys jau gali tai padaryti?“. Tik tuomet, kai atsakymas į šį klausimą teigiamas, verta ieškoti galimų sunkumų priežasčių. Kai pirmiausia reikia ne mokyti, o padėti nusiraminti Svarbi mokymų tema buvo vaikų (ir jų tėvų) savireguliacija. Rūta papasakojo apie jos pačios praktikoje taikomą ir veiksmingą žaliosios ir raudonosios zonų modelį, kurį pristato Adele Faber ir Elaine Mazlish knyga Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų. Raudonojoje zonoje – būsenoje, kai žmogus jaučia grėsmę, – smegenų veiklą labiau perima su išlikimu ir emocine reakcija susiję procesai, todėl racionalus mąstymas ir gebėjimas spręsti problemas tampa daug sunkesni. Žaliojoje zonoje – ramioje, saugioje būsenoje, kai smegenys nebeinterpretuoja aplinkos kaip pavojingos, – aktyviau gali veikti už aukštesnes kognityvines funkcijas atsakingos smegenų sritys, todėl tampa lengviau mąstyti, mokytis, priimti sprendimus ir kontroliuoti savo elgesį. Tai ypač svarbu kalbant apie stiprias vaikų emocines reakcijas – vadinamuosius pykčio priepuolius, stipraus susierzinimo ar pasipriešinimo momentus. Kai vaikas yra raudonojoje zonoje, suaugusiojo noras paaiškinti, įtikinti ar išmokyti tinkamo elgesio nėra pats tinkamiausias pirmas žingsnis. Pirmiausia reikia padėti vaikui grįžti į ramesnę būseną. Priklausomai nuo vaiko, tam gali padėti skirtingi dalykai: vienam – apkabinimas, kitam – galimybė atsitraukti į ramesnę vietą ir pabūti vienam. Tik tada galima kalbėtis apie tai, kas įvyko, ieškoti sprendimų ir mokytis iš situacijos. Rūta taip pat pabrėžė saugios aplinkos svarbą vaiko emociniams išgyvenimams – galimybę jausmus išreikšti, juos atpažinti ir išgyventi juos priimančioje aplinkoje, o ne slopinti. Pasak Rūtos, galimybė vaikui saugiai pereiti visą emocijos ciklą ir patirti, kad jo jausmai yra priimami, yra svarbi jo emocinės raidos ir atsparumo dalis. Daugiakalbystė prasideda ne nuo gramatikos studijų Mūsų mokyklos tėvams ypač aktuali buvo mokymų dalis apie daugiakalbystę. Kalbėdama apie vaikų kalbų mokymąsi, Rūta atkreipė dėmesį į tai, kad vaikai pirmiausia mokosi stebėdami ir atkartodami savo aplinką, o ne studijuodami vadovėlius. Mokydamiesi tiek gimtosios, tiek kitų kalbų, vaikai stebi ir įsidėmi, ką ir kaip kalba suaugusieji. Čia išryškėja dialogo ir galimybės jį stebėti svarba. Stebėdami iš šalies, kaip kiti bendrauja tarpusavyje, o ne vien dalyvaudami pokalbiuose patys, vaikai mokosi abipusio bendravimo tiksline kalba, t. y. ir kaip klausti, ir kaip atsakyti. Todėl svarbu, kad vaikai matytų tėvus ar kitus suaugusiuosius gyvai ar nuotoliu bendraujančius su giminaičiais ir kitais artimaisiais, taip pat su kitais visuomenės nariais. Svarbu pabrėžti, kad stebėdami tėvus ir aplinką vaikai perima ne tik kalbinį turinį, bet ir tėvų santykį su kalbomis. Kurią kalbą ir kaip tėvai vertina? Kokia kalba jie patys bendrauja? Kaip jie reaguoja į šalies, kurioje gyvena, visuomenės kalbą? Visa tai, pasak Rūtos, vaikas stebi ir perima pasąmoningai. Tėvų požiūris į šalies, kurioje gyvena, visuomenės kalbą gali turėti įtakos vaiko santykiui su ja ir norui jos mokytis. Todėl daugiakalbėje aplinkoje svarbu, kad tėvai rodytų atvirą, smalsų santykį su visomis kalbomis, kurias šeima ir vaikas girdi aplinkoje. Kita vertus, tai nereiškia, kad šeima turi atsisakyti gimtosios kalbos ir pradėti namuose bendrauti šalies, kurioje gyvena, visuomenės kalba. Rūtos atsakymas į šį tėvams aktualų klausimą buvo aiškus: šeimos ir artimiausio bendravimo kalba – gimtoji, o visuomenės kalbos galima mokytis kartu kitais būdais – skaitant knygas, žiūrint filmus ar animaciją, lankantis viešuose renginiuose ar atliekant namų darbų užduotis. Taip pat labai svarbu, kad vaikai bendrautų su bendraamžiais, iš kurių galėtų mokytis kalbos kartu žaisdami ar dalyvaudami popamokinėje veikloje. Lituanistinės mokyklos – puiki aplinka tokiam bendravimui, kai tikslinė kalba yra lietuvių. Mokantis visuomenės kalbos, mažesnius vaikus galima vesti į žaidimų kambarius ar aikšteles, o vyresnius užrašyti į būrelius, kuriuose jie galėtų bendrauti su kitais vaikais. Mokymosi formų įvairovė Mokymuose taip pat kalbėjome apie skirtingus gebėjimus, mokymosi ir informacijos įsisavinimo būdus. Rūta pristatė Howardo Gardnerio daugybinio intelekto sampratą, kurioje išskiriami aštuoni intelektai: kalbinis, loginis-matematinis, vizualinis-erdvinis, muzikinis, kūno-judesio, tarpasmeninio bendravimo, vidinis (savęs pažinimo), gamtos pažinimo. Pagal šią sampratą žmogus nėra vieno tipo – skirtingi intelektai gali reikštis skirtingu stiprumu ir veikti kartu. Jų santykis taip pat nėra nekintantis: Gardneris pabrėžia, kad intelektų profilis gali kisti žmogui bręstant ir įgyjant naujos patirties. Ši perspektyva kviečia pažvelgti į vaiko mokymąsi ne per tai, kas jam sunku, bet per tai, kas jam sekasi. Jeigu vaikui sunku mokytis vienu būdu, verta ieškoti kito. Galbūt tai, ką sunku paaiškinti žodžiais, galima parodyti vaizdu. Tai, ką sunku įsiminti skaitant, galima išdainuoti ar susieti su judesiu ir ritmu. Tai, kas atrodo per daug abstraktu, galima paversti konkrečia patirtimi. Taigi svarbu ne skubėti vaikui priskirti vieną mokymosi tipą, o stebėti, kas jį įtraukia, kur atsiskleidžia jo stiprybės ir kokie būdai padeda jam geriausiai suprasti bei įsisavinti informaciją. Mokomės ne tik galva Viena labiausiai plėtotų temų buvo mokymasis per veiksmą ir skirtingus pojūčius. Rūta pateikė konkretų pavyzdį, kaip įsisavinama informacija apie matavimo vienetus. Apie metrą galima perskaityti vadovėlyje ir įsiminti, kad vienas metras yra šimtas centimetrų, tačiau suprasti, kiek tai yra realioje erdvėje, vien iš knygos sunku. Visai kita patirtis – pačiam paimti matavimo juostą ir išmatuoti. Tas pats galioja ir kitiems abstraktiems dydžiams. Kai vaikas ne tik išgirsta sąvoką, bet ir pamato, paliečia, išmatuoja ar išbando su ja susijusius objektus ar reiškinius, mokymasis tampa daugialype patirtimi: įsitraukia skirtingos sensorinės sistemos, o smegenys gali susieti informaciją iš skirtingų šaltinių. Taip kuriama daugiau asociacijų, kurios vėliau gali padėti lengviau atkurti, prisiminti informaciją. Todėl mokantis verta ieškoti galimybių informaciją parodyti, paliesti, išbandyti ar susieti su judesiu, ritmu, balsu. Tai svarbu ir mokantis kalbų: naują žodį galima susieti ne tik su jo reikšme, bet ir su vaizdu, veiksmu, garsu ar konkrečia patirtimi. Ritmas ir dainavimas ypač veiksmingi įsimenant naują informaciją, o vaizdinė medžiaga gali efektyviai papildyti žodinį mokymą. Dėmesys nėra tiesiog gebėjimas sėdėti ramiai Kalbėdama apie dėmesį Rūta pasiūlė naujai pažvelgti į vaikų poreikį judėti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad susikaupęs vaikas turėtų sėdėti ramiai. Tačiau kūno išlaikymas vienoje padėtyje taip pat reikalauja nuolatinio darbo – daugybės smulkių raumenų judesių ir kontrolės. Ramiam sėdėjimui, vienam sudėtingiausių veiksmų, vaiko smegenys dar ne visada yra fiziologiškai pasiruošusios. Todėl judėjimo nebūtina suprasti kaip susikaupimo priešingybės. Tam tikros judėjimo, pusiausvyros, ritmo ir propriocepcinės veiklos gali padėti vaikui reguliuoti savo kūną ir pasiruošti susikaupti. Mokymuose Rūta pristatė įvairias praktines priemones ir veiklas, kurios gali padėti palaikyti dėmesį ir savireguliaciją: pusiausvyros ir judėjimo pratimus, ritmines veiklas, sensorines priemones, vizualinio sekimo pratimus ir kt. Mokymasis vyksta ne atskirai nuo kūno – kūnas yra mokymosi proceso dalis. Kaip motyvuoti vaiką mokytis? Dar viena diskusijoje išryškėjusi tema buvo vaikų motyvacija. Rūta išskyrė keturis svarbius jos elementus: galimybę rinktis, savarankiškumą, gebėjimą atlikti užduotį ir prasmę. Visi jie padeda palaikyti motyvaciją. Vaikui svarbu ne tik pasakyti, ką jis turi padaryti. Svarbu, kad jis jaustųsi turįs pasirinkimo galimybę, kad galėtų kuo daugiau atlikti pats, kad jaustųsi gebąs įveikti užduotį ir kad matytų, kodėl tai jam svarbu. Veiklos prasmingumo klausimas ypač įdomiai atsiskleidė mūsų pačių mokyklos patirtyje. Tą patį rytą „Trys spalvos“ mokiniai pamokoje su Rūta diskutavo ir dalijosi, kas jiems gyvenime yra svarbu, bandydami suprasti, ar mokytis lietuvių kalbos yra prasminga. Po ilgos diskusijos paaiškėjo, kad lietuvių kalba vienaip ar kitaip susijusi su daugeliu jų interesų, santykių ir svarbių gyvenimo sričių. Taip mokiniai patys atrado prasminį ryšį tarp to, kas jiems svarbu, ir lietuvių kalbos mokymosi. Taigi, kartais prasmė nėra lengvai įžvelgiama ar paaiškinama. Jai atrasti gali reikėti daugiau laiko, pokalbių, apmąstymų ir saugaus, atviro dialogo su mokytoju ar kitu suaugusiuoju. Nuo „kas vaikui negerai?“ prie „ko vaikui reikia?“ Ko gero, svarbiausia šių mokymų mintis buvo kvietimas į vaiko mokymąsi pažvelgti ne izoliuotai ir ne tik per problemų prizmę, o atsižvelgiant į bendrą vaiko raidą ir individualius jo poreikius. Vaiko gebėjimui mokytis įtakos turi daugybė tarpusavyje susijusių veiksnių: raidos etapas, emocinė būsena, kūnas ir jutimai, kalba, santykis su aplinka, mokymosi būdas, motyvacija ir ankstesnė patirtis. Todėl vietoj į problemą orientuoto klausimo, pvz., „Kodėl mano vaikas nesusikaupia?“, verta pereiti prie klausimų, kurie skatina geriau pažinti, suprasti vaiką: Ar užduotis atitinka vaiko raidos etapą ir gebėjimus? Ar vaikas jaučiasi saugus? Ar jis supranta, ką turi atlikti? Ar suvokia užduoties prasmę? Ar gali mokytis jam tinkamu būdu? Ar jo kūnas gauna pakankamai judėjimo ir sensorinės patirties? Ar pasirinktas mokymo būdas padeda atskleisti vaiko stiprybes? Rūta pabrėžia: tinkamiausią raktą į sėkmingą vaiko mokymąsi atrasime siekdami pirmiausia suprasti ir pažinti savo vaiką. Norintiems sužinoti daugiau Rūta po mokymų pasidalijo knygomis ir kitais šaltiniais, kurie gali būti įdomūs tėvams, norintiems plačiau pasidomėti vaikų raida, savireguliacija, mokymusi, judėjimu ir kitomis mokymuose aptartomis temomis: Faber, A., & Mazlish, E. (2012). How to Talk So Kids Will Listen & Listen So Kids Will Talk (30th anniversary ed.). Scribner. Gerhardt, S. (2015). Why Love Matters: How Affection Shapes a Baby’s Brain (2nd ed.). Routledge. Hannaford, C. (2005). Smart Moves: Why Learning Is Not All in Your Head (2nd ed.). Great River Books. Shellenberger, S., & Williams, M. S. (n.d.). How Does Your Engine Run? A Leader’s Guide to the Alert Program® for Self-Regulation. TherapyWorks, Inc. Goddard-Blythe, S. (2023). Reflexes, Movement, Learning and Behaviour. Hawthorn Press. Wolynn, M. (2016).It Didn’t Start with You: How Inherited Family Trauma Shapes Who We Are and How to End the Cycle. Viking. Rūta rekomendavo antrąjį skyrių, kuriame aptariami epigenetiniai tyrimai ir galimas neišspręstų trauminių patirčių poveikis vėlesnėms kartoms bei jų emocijoms ir elgesiui. INPP (Institute for Neuro-Physiological Psychology) – www.inpp.org.uk – institutas, plėtojantis neuromotorinės raidos, primityviųjų refleksų, judėjimo ir jų sąsajų su mokymusi bei elgesiu tyrimus ir praktinius metodus. Svetainėje galima rasti informacijos apie INPP metodą, mokslinius tyrimus, vaikų raidos vertinimą ir judėjimo programas, taip pat daugiau Sally Goddard-Blythe darbų. Tikimės, kad šis pokalbis nesibaigs kartu su renginiu ir kad čia surinktos mintys bei Rūtos papildyta medžiaga bus naudingos tėvams ir mokytojams, kurie kasdien ieško būdų geriau suprasti savo vaikus ir padėti jiems mokytis. Nuotraukomis iš Rūtos apsilankymo mūsų mokykloje dalijamės čia. Praktiniai mokymai „Atraskime vaiko mokymosi raktą“ su mokymosi ir sensorinės integracijos specialiste Rūta Kareckaite-Gouriou iš dalies finansuoti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Islandijos lituanistinėje mokykloje „Trys spalvos“ mokosi skirtingi vaikai – turintys skirtingų mokymosi poreikių, skirtingai reaguojantys, skirtingai įsisavinantys žinias. Tad mums, mokytojams, labai svarbu ne tik mokyti, bet ir geriau suprasti kiekvieną vaiką. Vaiko mokymosi sunkumai ne visada reiškia motyvacijos trūkumą ar nenorą stengtis. Kartais vaikui tiesiog reikia kitokio būdo mokytis, kitokios aplinkos ar šiek tiek kitokio jį supančių suaugusiųjų – tiek mokytojų, tiek tėvų – požiūrio. Mums, kaip lituanistinei mokyklai, ypač aktuali ir daugiakalbystės tema. Mūsų mokiniai gyvena aplinkoje, kurioje kasdien skamba kelios kalbos, o lietuvių kalbą dažnai girdi ir naudoja kitokiame kontekste nei Lietuvoje gyvenantys vaikai. Todėl norime kartu su tėvais geriau suprasti: kaip daugiakalbystė veikia vaiko mokymąsi? Kada tam tikri sunkumai yra natūrali daugiakalbio vaiko raidos dalis, o kada jau verta ieškoti papildomos pagalbos? Ir svarbiausia – kaip galime padėti vaikui išlaikyti lietuvių kalbą, kartu palaikydami jo mokymąsi ir pasitikėjimą savimi? Į šiuos klausimus atsakymų ieškosime rugsėjo 26 d. vyksiančiuose praktiniuose mokymuose tėvams „Atraskime vaiko mokymosi raktą“, kuriuos ves mokymosi ir sensorinės integracijos specialistė Rūta Kareckaitė-Gouriou. Šie mokymai nebus vien teorinė paskaita. Rūta dalinsis savo ilgamete patirtimi, nagrinės konkrečius atvejus ir aptars praktinius sprendimus, kuriuos galima pritaikyti tiek namuose, tiek klasėje. Tikimės, kad susitikimas taps ne tik galimybe gauti naudingų žinių, bet ir erdve tėvams užduoti klausimus, pasidalinti savo patirtimi ir atrasti naujų būdų pažvelgti į savo vaiką. Juk kartais norint padėti vaikui mokytis, tereikia pasiūlyti tinkamą mokymosi raktą. Kviečiame visus tėvus – tiek mūsų mokyklos bendruomenę, tiek norinčius daugiau sužinoti apie vaikų mokymąsi, daugiakalbystę ir tai, kaip galime būti vaikui stipriausia atrama jo mokymosi kelyje. Daugiau supratimo, daugiau galimybių – kartu dėl vaikų. Renginio informacija: Kada: rugsėjo 26 d., šeštadienį, 17:00 val. Kur: Ártúnsskóli mokyklos aktų salėje, adresu: Árkvörn 6, 110 Reykjavík, Iceland. Renginys nemokamas.

2025 m. gegužės 9–13 d., Atėnai, Graikija Viena iš naujausių Islandijos lituanistinės mokyklos „Trys spalvos“ iniciatyvų – kas dvejus metus aplankyti vis kitą lituanistinę mokyklą pasaulyje, siekiant dalintis patirtimi, semtis įkvėpimo ir stiprinti bendruomeniškumą. Šių metų pavasarį dešimt mokyklos mokytojų leidosi į saulėtus Atėnus, kur lankėsi Kūrybinėje lituanistinėje mokykloje „Giliukai“. Šis vizitas peržengė profesinių mainų ribas – tai buvo nuoširdus susitikimas, kupinas idėjų, įkvėpimo ir žmogiško ryšio. Vos atvykusios, po naktinio skrydžio, mūsų mokytojos dalyvavo nuotolinėje eksperimentinėje pamokoje iš viešbučio pusryčių salės. Pamoką vedė mokytoja Viktorija Gribinaitė-Naki, kurios dėstymas išsiskyrė kūrybiškumu ir turtinga lietuvių kalba. Jau po pirmųjų susitikimų ėmėme svarstyti, kaip kai kurias idėjas pritaikyti mūsų mokyklos veikloje. Sekmadienį apsilankėme „Giliukų“ mokykloje gyvai ir dalyvavome kontaktinėje pamokoje. Tai buvo puiki proga susipažinti tiek su graikiškos švietimo sistemos ypatumais, tiek su lietuvių kalbos mokymo metodais užsienyje. Grįžome kupinos naujų minčių, entuziazmo ir motyvacijos artėjantiems mokslo metams. Ypač pravertė nuotolinio mokymo stebėjimas. Kadangi mūsų mokykla kol kas nesiūlo nuotolinio mokymo galimybės, buvo įdomu pamatyti, kaip tai vyksta praktiškai. Patirtis įkvėpė pagalvoti apie galimą tokios formos taikymą ir Islandijoje. Be profesinių susitikimų, vizito metu netrūko ir kultūrinių įspūdžių. Aplankėme istorinius Atėnų objektus – bėgome legendinio Panathinaikos stadiono takeliu, grožėjomės Poseidono šventykla Souniono kyšulyje. Ekskursija į Akropolį paliko itin gilų įspūdį – istorijos kupina erdvė skatino refleksiją, o viena iš mokytojų prisiminė Sokrato žodžius: „Žinau, kad nieko nežinau.“ Vizitą vainikavo teminis vakaras, kurio metu, pasipuošusios graikiško stiliaus suknelėmis, mokytojos gavo galimybę pasijusti tikromis graikų deivėmis. Vizitas Atėnų kūrybinėje lituanistinėje mokykloje „Giliukai“ tapo prasmingu profesiniu patyrimu ir bendrystės švente. Tokie mainai stiprina ne tik ugdymo kokybę, bet ir lietuvių kalbos bei tapatybės puoselėjimą svetur. Kaip reziumavo viena iš dalyvių: „Tai buvo neįkainojama patirtis, kupina įkvėpimo ir juoko. Grįžtame į Islandiją su naujomis idėjomis, stipresne komanda ir pasiruošusios naujiems mokslo metų iššūkiams.“ Kelionės įspūdžiai nuotraukose čia, čia ir čia. Autorė Giedrė Gudaitė

Šią savaitę mūsų mokyklą lankė ypatinga viešnia iš Lietuvos – lektorė Vilma Leonavičienė. Vilma daugiau kaip 18 metų organizuoja lietuvių kalbos ir kultūros kursus užsieniečiams bei diasporos lietuviams, nuo 2018 m. vadovauja VDU Lituanistikos ir tarptautinių programų centrui, o Švietimo akademijoje rūpinasi lituanistinių iniciatyvų plėtra ir koordinavimu. Penktadienį ir šeštadienį Vilma vedė seminarus Islandijos lietuvių bendruomenei ir mūsų mokyklos kolektyvui. Susitikimai paliko daug šiltų įspūdžių, praplėtė mūsų akiračius naujomis žiniomis ir įkvėpė pasitikėjimo tęsti veiklas puoselėjant lietuvybę. Šeštadienį Vilma taip pat apsilankė mūsų pamokose, susitiko su mokiniais ir iš arčiau susipažino su mokyklos veikla. Penktadienį atvirame seminare, kuris buvo skirtas visiems Islandijoje gyvenantiems lietuviams, viešnia kalbėjo apie gimtosios – motinos – kalbos svarbą vaiko gyvenime. Ne šeimos ar socialinės aplinkos kalba, bet būtent motinos kalba yra motinos ir vaiko ryšio pagrindas. Tas ryšys – vienas esminių žmogaus gyvenimo pamatų, lemiančių vaiko gebėjimą pasitikėti savimi, išreikšti save, kurti visaverčius santykius ir siekti sėkmingos karjeros. Be gimtosios kalbos vaiko ir motinos ryšys nėra visavertis. Kalba, vienas sudėtingiausių įgūdžių žmogaus gyvenime, atveria žmogui duris į pasaulio pažinimą, formuoja jo charakterį ir yra pagrindinė jo saviraiškos forma. Įdomu buvo sužinoti, kad naujų kalbų mokymasis ypač svarbus iki 12 metų amžiaus – tuomet smegenys lengviausiai kuria kalbinius modelius. Dvikalbystė ir daugiakalbystė, įtvirtintos ankstyvame amžiuje, tampa neįkainojamu pranašumu vėliau gyvenime. Viešnia taip pat akcentavo vaiko poreikių atpažinimo svarbą. Ji priminė, kad tėvai turi atskirti vaiko poreikius nuo norų, patenkinti svarbiausius fizinius bei emocinius poreikius, bet kartu drąsiai brėžti ribas. Tik tuomet, kai vaiko pagrindiniai poreikiai yra patenkinti, atsiranda galimybė mokytis ir augti. Šeštadienio seminaras buvo skirtas mūsų mokytojoms. Jis tapo ne tik kūrybiškų metodų pamoka, bet ir tikra komandos stiprinimo patirtimi. Vilma supažindino mus su dešimčia populiariausių pasaulyje žaidimų, kurie sėkmingai taikomi mokantis – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Išbandėme juos pačios, atradome naujų būdų žaismingai ir kūrybingai įtraukti vaikus į pamokas. Norime išreikšti begalinį džiaugsmą ir dėkingumą, kad Vilma Leonavičienė atvyko į mūsų tolimąją salą, dosniai dalijosi savo žiniomis, išklausė mus, atsakė į mūsų įvairiausius klausimus ir skyrė laiko pabūti kartu su mūsų vaikais. Tokie šilti, įkvepiantys, o kartu informatyvūs, įžeminantys vizitai praturtina mūsų mokyklos ir bendruomenės gyvenimą, primindami mūsų svarbiausią misiją: kurti ir puoselėti lietuviškąją tapatybę. Įrašas su nuotraukomis mūsų Facebook paskyroje čia. Autorė Giedrė Gudaitė

Ramią žiemos šeštadienio popietę Ártúnskóli mokyklos aktų salė prisipildė džiaugsmingo šurmulio: vaikai ir jų tėveliai rinkosi į kasmetinę mūsų mokyklos ir Islandijos lietuvių bendruomenės Kalėdų eglutę, kurioje šiemet laukė stebuklinga kelionė į Pojūčių šalį. Renginį pradėjo mokyklos vadovės Jurgitos Millerienės sveikinimas ir Šv. Juozapo bažnyčios kunigo Juan Carlos Escudero lietuviška pratarmė. O po oficialiosios dalies visi nekantriai laukė mokinių ir mokytojų spektaklio, Kalėdų senelio ir, žinoma, dovanų! Jau nuo ryto mokytojos ruošė sceną, puošė salę ir kartu su mokiniais dėliojo paskutinius spektaklio štrichus. Šiais metais kūrybingosios mokytojos Neringos Eidukienės kalėdinis spektaklis pasakojo istoriją „Kaip nykštukai penkis pojūčius gelbėjo“. Visos klasės prisidėjo prie spektaklio kūrimo: kruopščiai gamino dekoracijas, uoliai repetavo personažus – Nykštukus, Uosliukus, Lietukus, Klausukus, Žiūriukus ir Skaniukus. Pamokose vaikai gilinosi į penkis pojūčius – regą, klausą, skonį, uoslę ir lytėjimą – ir kūrybiškai pritaikė tai savo vaidinimuose. Spektaklio metu jaunieji aktoriai išradingai įkūnijo pasakos personažus, o muzika, šokiai ir dainos įtraukė visus į stebuklingą Pojūčių šalį. Dramatišką pasakos intrigą meistriškai išpildė Mindaugas ir Žydrūnė, įkūniję Kalėdų senelį ir klastingąją raganą Arachnę, o Nykštukai, kuriuos vaidino mokiniai iš Lapiukų ir Koldūniukų klasių, smagiai papildė pasirodymą įgyvendindami užduotis prarastiems Senelio pojūčiams atgauti. Kitų klasių – Varliukų, Skruzdėliukų, Smalsučių, Čiauškučių ir Pelėdžiukų – pasirodymai buvo skirti pristatyti pačius pojūčius, taip pabrėžiant, kad Kalėdos gali būti patiriamos ne vien mintimis, bet visu kūnu – per garsus, šviesas, kvapus, skonius ir prisilietimus. Istorijos atomazga laiminga: linksmas Kalėdų senelis, atgavęs savo pojūčius ir pilnomis rankomis dovanų vaikams. Išdalijus dovanas, atsisveikinus su Seneliu ir ištuštėjus salei liko jausmas, kad mūsų Kalėdų šventė buvo ne tik suvaidinta, bet ir, svarbiausia, išgyventa. Visais penkiais pojūčiais. Šventės akimirkomis dalijamės savo Facebook paskyroje čia ir čia. Autorė Giedrė Gudaitė

Praeitą šeštadienį Islandijos lituanistinėje mokykloje „Trys spalvos“ pamokas pradėjome paminėdami Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir prisimindami, ką ši data mums, lietuviams, reiškia. Minėjimą pradėjome Lietuvos Respublikos himnu. Šis simbolinis aktas kaskart primena bendrą kultūrinį ryšį, kuris išlieka ypač svarbus mums, gyvenantiems už Lietuvos ribų. Po himno kūrybingosios mokytojos parengė simbolinę Nepriklausomybės Akto pasirašymo inscenizaciją. Buvo paruoštas dokumentas, ant kurio pirmiausia pasirašė dvidešimt moterų – mokytojos ir mokinių mamos. Kaip minėjo mokyklos vadovė, tai buvo kūrybiškas bandymas pažvelgti į istoriją kitu kampu, prisimenant, kad originalų Aktą pasirašė dvidešimt signatarų vyrų. Vėliau prisijungti ir pasirašyti buvo pakviesti visi norintys – mokiniai ir jų artimieji. Renginį užbaigė bendra daina „Gražiausios spalvos“, kuri jau tapo tradicine mokyklos švenčių dalimi ir simboliškai suvienija bendruomenės narius. Minėjimo akimirkos nuotraukose čia. Autorė Giedrė Gudaitė

Vasario 15-ąją Gufunes parke susirinkę Islandijos lietuviai dar kartą patvirtino: net jei žiema šiemet be sniego, Užgavėnių iš kalendoriaus išbraukti nevalia. Saulėta, žvarbi diena puikiai tiko žiemos varymui — nuotaika buvo tokia energinga, kad šaltis pasimiršo. Šventę kartu organizavome mes, Islandijos lituanistinė mokykla „Trys spalvos“, drauge su Islandijos lietuvių bendruomene, o prie veiklų aktyviai prisijungė ir Islandijos lietuvių jaunimo sąjungos nariai. Kaip ir dera šiai progai, susitikome lauke — po atviru dangumi, be kompromisų dėl oro. Renginį pradėjome tradicine kova tarp Kanapinio ir Lašininio. Kanapinis, padedamas gausaus būrio pagalbininkų, virvės traukimo rungtyje gana nesunkiai įveikė žiemos atstovą, tačiau visiems buvo akivaizdu — žiema taip lengvai nepasiduos ir jai išvyti reikės dar daugiau pastangų. Vienu svarbiausių šventės momentų tapo inscenizuotas Morės teismas. Trys liudytojai, advokatas ir kaltintojas, pasislėpę po kaukėmis, svarstė žiemos „nusikaltimus“: tamsą, plikledį, šąlančias rankas, nuovargį ir net Kalėdas be sniego. Gynyba, kuriai atkakliai atstovavo Lašininis, bandė priminti apie jaukius vakarus prie židinio, tačiau susirinkusiųjų nuomonė buvo aiški — žiemai metas trauktis. Po teismo leidomės į triukšmingą eiseną, o vėliau sudeginome Morę — taip tęsdami seną tradiciją tikėti, kad ugnis, triukšmas ir juokas pažadina metų laikų kaitą. Net ir be pusnių žiema buvo išvaryta sąžiningai. Šiemet ypatingą dėmesį skyrėme ir Užgavėnių kaukėms. Ožiai, giltinės, velniai bei kiti tradiciniai ir modernūs personažai liudijo kūrybišką pasiruošimą. Persirengėliai pristatė savo kostiumus Užgavėnių podiumu, o organizatorių atrinkti penki įsimintiniausi buvo apdovanoti prizais — nors, regis, laimėtojais tapome visi. Šiųmetės Užgavėnės nestokojo žaidimų, konkursų, dainų, šokių ir bendro šurmulio, o galiausiai visus subūrė DJ Bobos kepti blynai, kurie, kaip visada, tirpo burnoje. Po tokių Užgavėnių, tikime, — pavasaris ilgai neužtruks. Nuoširdžiai dėkojame visiems mokiniams, tėvams, mokytojoms, partneriams ir bendruomenės nariams, kurie dalyvavo ir prisidėjo puoselėjant lietuviškas tradicijas. Jos gyvos tiek, kiek jas kuriame ir perduodame kartu. Šventės akimirkos — mūsų Facebook paskyroje čia, čia ir čia. Autorė Giedrė Gudaitė

Šiandien Islandijos lituanistinėje mokykloje „Trys spalvos“ minėjome Tarptautinę gimtosios kalbos dieną po pamokų surengdami mokinių skaitovų konkursą. Kiekviena klasė parengė pasirodymą – vieni grupinį, kiti individualų. Klausėmės įvairių tekstų: nuo mažųjų atliekamų eilėraščių apie du batus, dainelių, skaičiuočių iki vyresniųjų mokinių pasirinktų lietuvių literatūros tekstų, kuriuos jie skaitė ar deklamavo iš atminties. Skaitovų konkursas – tai ne tik tekstų deklamavimas ar skaitymas garsiai. Tai galimybė vaikams išbandyti save prieš auditoriją, pajusti scenos jaudulį, valdyti balsą ir emociją, perteikti tekstą taip, kad jis suskambėtų gyvai ir įtaigiai, galiausiai – pelnyti žiūrovų įvertinimą ir pasimėgauti aplodismentais. Tad šiandiena buvo ne tik kalbos, bet ir drąsos, kūrybiškumo bei viešojo kalbėjimo šventė. Po pasirodymų salėje tvyrojo bendro džiaugsmo jausmas. Dalijomės užkandžiais, šypsenomis, padrąsinančiais žodžiais ir nuoširdžiais atsiliepimais. Visiems, kurie šiandien išdrįso žengti į sceną, buvo įteikti prizai. Tie, kurie ruošėsi individualiai ir pasirodė vieni, buvo papildomai apdovanoti. Vis dėlto svarbiausia dovana buvo sceninio kalbėjimo lietuviškai patirtis ir galimybė būti išgirstam. Dalis bendruomenės dieną pratęsė Tarptautinei gimtosios kalbos dienai skirtame renginyje, kurį organizavo asociacija „Móðurmál – samtök um tvítyngi“. Ten vaikai galėjo susipažinti su skirtingų kalbų stendais ir stebėti nuotaikingą lėlių teatro spektaklį, kurį pristatė garsusis „Brúðubíllinn“ teatras. Spektaklis sužavėjo mažuosius žiūrovus kūrybiškumu, estetika ir teatrine magija. Šiandienos akimirkomis dalijamės Facebook paskyroje čia. Autorė Giedrė Gudaitė

Kai Lietuvoje artėja pavasaris, Vilniaus gatves užlieja Kaziuko mugės šurmulys. Amatininkų dirbiniai, tradiciniai lietuviški skoniai, tekstūros ir spalvos, gyva muzika ir šokiai, dūzgianti minia – tai šventė, kurią daugelis prisimena nuo vaikystės. Vakar mažytė tos tradicijos dalis atgijo ir Islandijoje – mūsų mokyklos rengiamoje Vaikų Kaziuko mugėje. Vos įžengus į salę pirmiausia pasitiko spalvų ir formų įvairovė. Ant stalų – vaikų rankomis pagaminti dirbiniai: žaislai, aksesuarai, suvenyrai, dekoruoti velykiniais ir pavasariniais ornamentais. Kiekvienas stalas tarsi mažas pasaulis, kuriame atsispindi kūrėjo fantazija ir kruopštus darbas. Tačiau mugė – tai ne tik tai, ką matai akimis. Tai ir prisilietimai. Mugėje norisi paimti daiktus į rankas – apžiūrėti akį patraukusius žaislus, pajusti skirtingas medžiagas, pavartyti dirbinius ir ištyrinėti juos iš visų pusių. Žvilgsnis sužadina smalsumą, o jo palydovas lytėjimas pirmą įspūdį pripildo materialumo. Tai ir kvapai. Per visą salę sklidantis šviežiai kepamų vaflių aromatas – vienas iš stipriausių šventės traukos centrų. Greta viliojo lietuviškieji „tinginiai“, naminiai sausainiai, pyragai, saldainiai, guminukai ir kiti saldūs atradimai, o iš kito salės galo sklido kibinų kvapas. Tai ir kvapus lydintys skoniai. Liežuvio receptoriai mugėje karaliavo, mat konditerijos gaminiai ir ypač saldumynai buvo dažniausia mugės prekė. Neabejotinai kiekvienas čia galėjo rasti skanumynų savo skoniui ir dar parsinešti namo artimiesiems ir draugams pavaišinti. Na ir, žinoma, mugė – tai garsai. Vaikų balsai, kviečiantys prieiti, apžiūrėti, pirkti, klausinėjantys ir besiderantys pirkėjai, kažkur pasigirstantis juokas. Ir visur aplink skambanti lietuvių kalba – gyva, natūrali, sujungianti mūsų bendruomenę net ir toli nuo Lietuvos. Vaikams Kaziuko mugė – tai maža gyvenimo pamoka. Jie čia mokosi planuoti, pristatyti savo darbą, skaičiuoti uždarbį, bendrauti su pirkėjais. O kartu ji suartina bendruomenę ir pripildo mokyklą gyvybės. Mūsų mokykla tiki, kad stipriausi prisiminimai gimsta per patirtį – kai galima pamatyti, išgirsti, paliesti, užuosti ir paragauti. Tokios akimirkos padeda vaikams ne tik geriau įsiminti tradicijas, bet ir pajusti ryšį su lietuvių kalba ir kultūra. Mugės šurmuliui nurimus, šiandien norisi paklausti: o ką jūs parsinešėte iš šių metų Kaziuko mugės? Galbūt ne tik mažą suvenyrą. Ne tik saldų skanėstą. Galbūt, tikimės, savo mugės gėrybių krepšelyje šiemet parsinešėte ir dar vieną gražų mokyklos bendruomenės prisiminimą. Na o mugėje nesilankiusius kviečiame pasigrožėti renginio akimirkomis mūsų Facebook paskyroje. Autorė Giedrė Gudaitė

Pirmieji metų mėnesiai lietuviškame kalendoriuje kupini ypatingų progų ne tik susiburti ir pasidžiaugti lietuviškomis tradicijomis, bet ir prisiminti mūsų Tėvynės istoriją, paminėti svarbiausius įvykius ir švęsti lietuvybės. Praeitą šeštadienį vieną iš tokių svarbiausių istorinių datų – Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, šventiškai ir kūrybingai paminėjome kartu su visa mokyklos bendruomene ir viešniomis iš Lietuvos. Po iškilmingo šventės atidarymo Lietuvos himnu, žiūrovų laukė mokytojų parengta programa. Mokytojos į sceną žengė pasipuošusios lietuviškais tautiniais kostiumais ir lietuviška atributika. Programos metu buvo pasakojama istorija apie Lietuvos kelią į nepriklausomybę XX a. pabaigoje. Pasakojimą lydėjo judesys, šokio elementai ir muzika. Šiemet mokytojos norėjo priminti, kad šokis ir judesys yra svarbi lietuvių kultūros dalis. Jie lydėjo žmones ne tik labai senais laikais, bet buvo svarbūs ir mūsų naujausios istorijos momentais. Atgimimo ir nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu dainos, muzika ir šokiai padėjo žmonėms išreikšti savo jausmus ir stiprino vienybės jausmą. Programos garso takelyje įpinta suskambo ir nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu labai populiari daina „Grįžtu namo“ (muzika – Arvydo Vilčinsko, žodžiai – Kęstučio Genio), kuri susirinkusiųjų atmintyje atgaivino daug šiltų prisiminimų. Susikibę už rankų, palengva siūbuodami pagal dainos ritmą ir dainuodami kartu tarsi sugrįžome atgal laiku ir trumpą akimirką vėl išgyvenome įvykius, kuriems jau daugiau nei trisdešimt penkeri metai. Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido, Kol dar matau šešėlį savo kelyje, Nenusibrauksiu prakaito sūraus nuo veido, Ir nebandysiu atsidust pakelėje. Padėk man, Viešpatie, nesibijau pavojų, Neieškau dvasiai poilsio, kūnui atgaivos, Kelionė tolima, o aš labai vėluoju, Greičiau į Lietuvą, aš pasiilgau Lietuvos. Greičiau į tėviškę, į savo meilės kraštą, Ten mano Kryžių kalnas, vyturio dangus, Ten skamba žodis kaip giesmė, kaip šventas raštas – Į laisvą Lietuvą šiandieną aš grįžtu. Po mokytojų pasirodymo šventė dar tik įsibėgėjo – visi buvo pakviesti kartu pašokti. Salėje suskambo muzika ir netrukus visi sukosi rateliuose šokdami lietuviškus šokius „Šaudiniai batai“ ir „Upytėlė teka, žuvytėlės plaukia“. Tai smagūs bendruomeniniai šokiai, kuriuose lengva įsitraukti kiekvienam – ir mažam, ir dideliam. Greitai salėje netrūko nei judesio, nei juoko ir buvo gaila skirstytis. Po šventinės programos mokinių laukė maloni staigmena. Tą dieną mokykloje lankėsi Klaipėdos teatro trupė ARTYN, kuri vakare Islandijos lietuvių bendruomenei pristatė spektaklį. Teatro aktorės dalyvavo vyresniųjų mokinių pamokose ir vedė teatrinės improvizacijos užsiėmimą. Vaikai išbandė įvairius kūrybinius vaidybos pratimus, daug juokėsi, improvizavo ir drąsiai įsitraukė į bendrą kūrybinį žaidimą. Šios nuostabios dienos akimirkos – nuotraukų galerijoje ir videokompiliacijose čia. Reportažo autorė Giedrė Gudaitė

Vakar mūsų mokykloje vyko ypatinga pamoka. Mokykloje svečiavosi rašytoja Rasa Dmuchovskienė ir dailininkas Gintaras Jocius, kurie pakvietė vaikus į pažintį su smalsiuoju Skruzdėliuku Nežiniuku ir jo atradimų pasauliu. Linksmasis Skruzdėliukas Nežiniukas užkariavo mokinių ir mokytojų širdis. Linksma edukacinė svečių programa nuo pat pradžių įtraukė visus. Vaikai su dideliu susidomėjimu stebėjo šešėlių teatrą, skaitė Didžiąją žinių knygą apie skruzdėles bei kitus gamtos pasaulio gyventojus, stebėjosi netikėtais magijos elementais ir noriai įsitraukė į kitas veiklas. Ypač daug džiaugsmo suteikė improvizuotas vaidinimas, kuriame aktoriais tapo patys vaikai. Pasipuošę nuostabiomis kaukėmis jie virto miško gyventojais – skruzdėle, varlyte, sraige, voru, driežu, kurmiu ir jonvabaliu. Įsijautę ir susikaupę, jie drąsiai ir kūrybiškai sukūrė gyvą ir nuotaikingą istoriją. Mažesnieji, sekdami dailininko pavyzdžiu, piešė Skruzdėliuko Nežiniuko portretą, kartu su tėveliais minė vaizdines šaradas, o vyresniųjų mokinių laukė visai kitoks kūrybinis iššūkis – šaržų piešimo dirbtuvės. Čia jie mokėsi pastebėti veido bruožų išskirtinumą, analizuoti detales ir interpretuoti jas piešiniuose. Tai buvo puiki proga lavinti pastabumą, vaizduotę ir kūrybinį mąstymą. Didelio susidomėjimo sulaukė ir svečių atsivežtos knygos bei žurnalai apie Skruzdėliuką Nežiniuką – jos buvo išparduotos akimirksniu. Džiaugiamės, kad mūsų mokykloje mokymasis gyvas, įtraukiantis ir įkvepiantis. Stengdamiesi žadinti gyvą vaikų smalsumą, jungti į vieną visumą kūrybą, pažinimą ir gyvą bendravimą kuriame patirtis, kurios ne tik įtraukia emociškai, bet ir ilgam išlieka atmintyje. Dėkojame Rasai Dmuchovskienei ir Gintarui Jociui už šiltą, kūrybišką ir įsimintiną susitikimą. Tokios viešnagės neabejotinai praturtina mūsų mokyklos kasdienybę. Svečių atvykimą per projektą „Motyvacija mokyti ir mokytis lietuvių kalbos ir kultūros – kelias išlikti lietuviu“ iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Dienos akimirkomis kviečiame gėrėtis mūsų Facebook paskyroje čia ir čia.

Šiandien mūsų mokykloje džiaugėmės dviguba švente – minėjome Mamyčių dieną ir mokslo metų pabaigą. Renginys tryško spalvomis, šypsenomis ir nuoširdžiomis emocijomis. Pradžioje vaikams buvo įteikti jų pasiekimų įvertinimo aprašymai – gražus ir prasmingas priminimas, kiek daug per šiuos metus jie paaugo ir išmoko. Atsisveikinome, padėkojome ir visokeriopos sėkmės palinkėjome į kitą šalį gyventi išvykstančiai „Skruzdėliukų“ klasės mokytojai Rasai Mekei. Su džiaugsmu motinystei išlydėjome „Koldūniukų“ mokytoją Simoną Tamošaitytę. Vis dėlto, nors artėjame prie mokslo metų pabaigos, primename, kad mūsų dar laukia trys prasmingi ir įdomūs susitikimai ateinančiais gegužės šeštadieniais. Pažadame, kad visi jie bus ypatingi! Na o Motinos dienos progai paminėti kiekviena klasė parengė po pasirodymą – skambėjo dainos, eilėraščiai, vyko kūrybiniai pasirodymai. Vaikai įteikė mamoms savo rankų darbo dovanėles. Ne vienos mamytės akyse suspindo džiaugsmo ašaros. Šventės akcentu tapo bendras kūrybinis pasirodymas, kurio metu gimė simbolinis paveikslas – Mamytės pasaulis. Kiekviena klasė prie jo prisidėjo savaip: mažiausieji pasodino žalią pievą, kiti pridėjo gėlių, drugelių, medį, kalnus, dangų ir saulę. Taip po truputį susikūrė visas mamos pasaulis – toks, kuriame telpa viskas, kas vaikui svarbiausia. Peizažo kompoziciją darniai papildė elegantiški dailininkės Raimondos Sakalauskienės paveikslai, vaizduojantys gėlėmis išdabintas moters figūras. Šį jautrų ir prasmingą pasirodymą lydėjo lyrinė miniatiūra, sukurta mūsų kūrybingosios mokytojos Neringos Eidukienės ir įrašyta kartu su šauniąja mokine Ema. Tikime, kad šio kūrinio grožiu verta pasidalinti plačiau, todėl kviečiame jį skaityti, o nuotraukų galerijoje ir vaizdo klipe mūsų Facebook paskyroje – pasigėrėti šiandienos renginio akimirkomis. Neringa Eidukienė MAMYTĖS PASAULIS Pradėsiu nuo žalios PIEVUTĖS. Ja galima bėgti, ristis kūlversčiais ir drąsiai kristi užkliuvus už žolės kupstelio. Nukritus žinau: man neskaudės, nenusibrozdinsiu keliuko – juk Mamytės pieva minkšta kaip pūkinė pagalvėlė, kaip švelnus Tavo skruostas, kaip Tavo balsas, tyliai tariantis mano vardą! Dar nupiešiu GĖLIŲ pievoje! Nupiešiu gėlių, kurios, man bėgant pieva, pačios atsisuka ir moja spalvotais žiedais! Jos auga taip, kaip nori pačios – kaip mano juokas, kai Tu, Mamyte, juokini mane. Žiūrėk, kokios jos ryškios, kad net akytės prisimerkia į jas žiūrint! Skinu jas Tau, Mamyte, nes Tavo rankose jos žydi amžinai! Žiūrėk, Mamyte, aš piešiu MEDĮ! Taip gera prie medžio prieiti ir jį apkabinti, tik mano rankutės dar per mažos ir viso kamieno dar neapima! Po medžiu norisi būti ir karštą vasaros dieną, ir kai pavargstu ar būna liūdna – tuomet jis tyliai saugo mane. Jo plačios šakos – lyg Tavo, Mamyte, rankos. Tavo glėbys – saugiausia vieta žemėje! Mamyte, piešiu šiam pasauliui DRUGELĮ! Vieną, antrą, dar ir dar! Jie plasnoja lyg spalvotos mano mintys, skraido aplink mane, nutupia ant rankų, ant mano nosytės – ir aš juokiuos! Drugių sparneliai lengvi kaip jauki tyla šalia Tavęs, Mamyte. Bandau juos pagauti, o jie vis išsprūsta – jie trokšta erdvės kaip mano svajonės! Dar nupiešiu KALNUS. Kartais jie atrodys labai aukšti, kartais labai tolimi, bet aš žinau, Mamyte, kad mes galime juos pasiekti kartu. Mes kopsime link viršūnės lėtai, pamažu, Tu laikysi mane tvirtai už rankutės. Kartais sustosime pailsėti, atsigerti gaivaus šaltinio vandens. Pasiekę viršų tiesiog tylėsime, grožėsimės mudviejų – mano ir Tavo pasauliu. Mamyte, aš piešiu DANGŲ. Didelį, kad jame tilptų visos mūsų dienos – kai juokiamės iki ašarų ir kai tiesiog tylime, tvirtai laikydamiesi už rankų. Dangus keičiasi kaip mano nuotaika – kartais mėlynas ir lengvas, kartais apsunkęs nuo debesų. Kas benutiktų, jis visada virš manęs – didelis, neaprėpiamas kaip Tavo, Mamyte, meilė, sauganti mane! Dar nupiešiu SAULĘ! Tai Tavo širdies man dovanota gyvybė. Ji švelni ir skaisti lyg rytinis pasisveikinimas, o jos šiluma tokia stipri, kad geba ištirpdyti ledynus mano kelyje! Ji visur – kai bėgu rasota pieva, kai skinu tau amžinybės gėles, kai slepiuosi medžio šešėlyje, kai kopiu į aukščiausią kalną, kai žvelgiu į beribį dangų! Net kai jos nematau, žinau, kad ji čia. Mamyte, tik pažvelk! Juk aš nupiešiau Tave!